Po Galijos užkariavimo I a. pr. m. e. pabaigoje Julijus Cezaris dukart įsiveržė į pietinę Britaniją (55 ir 54 m. pr. m. e.). Prieš romėnams užkariaujant Britaniją, britų populiacija buvo stabili ir kalbėjo keltų kalba, kuri buvo britų kalbos prokalbė. Cezariui apleidus salą, ji vėl pateko į britų rankas.

Romėnai pradėjo antrąjį Britanijos užkariavimą valdant Klaudijui 43 m. ir užbaigė jį septintojo dešimtmečio pabaigoje. Jie užėmė visą Angliją ir Velsą bei periodiškai išplėsdavo įtaką į žemutinę Škotiją. Britanija tapo viena iš provincijų imperijos pakraštyje. Romanizacija palietė daugiausia pietinę, rytinę ir iš dalies centrinę Britanijos dalį; vakarinė dalis ir šiaurė romanizacijos buvo praktiškai nepaliestos. Vietiniai gyventojai ne kartą buvo sukilę (pvz., Boudikos sukilimas 61 m.). Savo užkariavimus romėnai įtvirtino statydami karines stovyklas ir karinius kelius. Palei šiaurinę ribą buvo pastatyta siena, turėjusi saugoti nuo piktų puldinėjimų.

Nors užkariavimas paspartino socialinės diferenciacijos procesus, tačiau iš esmės keltų visuomenės nepakeitė. Nuo III a. pab. romėnų Britaniją ėmė puldinėti keltų ir saksų gentys. Nuo IV a. Britanija tapo prieglobsčiu įvairiems į Romos sostą pretendavusiems uzurpatoriams. IV a. septintajame dešimtmetyje tvarką ir romėnų valdymą čia paskutinį kartą atstatė Flavijus Teodosijus, tačiau V a. pradžioje romėnų kariai pasitraukė iš Britanijos. Kariai buvo labiau reikalingi ginti žlungančią sieną palei Reiną. Netrukus čia išnyko ir romėnų valdžios likučiai, Britanija suskilo į keletą nepriklausomų keltų valstybių.