Anglosaksų Anglijos krikštas prasidėjo apie 600 m. ir jį įtakojo keltų krikščionybė iš šiaurės vakarų ir Romos Katalikų bažnyčia iš pietryčių. Augustinas Kenterberietis, pirmasis Kenterberio vyskupas, savo pareigas pradėjo eiti 597 m., o 601 m. apsikrikštijo pirmasis anglosaksų karalius Etelbertas Kentietis. Paskutinis pagonis jutų karalius Arvaldas iš Vaito salos buvo nužudytas 686 m. Anglosaksų misijos prasidėjo VIII a. ir su jų pagalba beveik visa Frankų imperija buvo apkrikštyta iki 800 m.

VII-VIII a. skirtingos valstybės tapdavo galingiausiomis Anglijoje. Bede teigia, kad Kento karalius Atelbertas Kentietis buvo galingiausias VI a. pabaigoje, bet vėliau šiaurėje iškilo Nortumbrija, kuri atsirado susijungus Bernicijai ir Deirai. Dėl įpėdinystės krizių Nortumbrijos hegemonija nebuvo nuolatinė, o Mersija išliko stipria karalyste, ypač valdant Pendai. Du pralaimėjimai nutraukė Nortumbrijos dominavimą: 679 m. Trento mūšis pralaimėtas Mersijai, o 685 m. Nechtanesmerės mūšis - piktams.

Mersija buvo galingiausia karalystė Anglijoje beveik per visą VIII a. Jos galingiausi karaliai buvo Etelbaldas ir Ofa. Karolis Didysis manė, kad Ofa yra pietinės Britanijos valdovas. Ofa pastatė Ofos pylimą, kuris liūdija jo didelę valdžią. Tačiau Vesekso iškilimas ir mažesniųjų karalysčių iššūkis tramdė Merkiją ir IX a. jos dominavimas baigėsi.

Šis periodas vadinasi Heptarchija, nors akademiniuose sluoksniuose jis retai bevartojamas. Pavadinimas kilo nuo septynių galingiausių Pietų Anglijos karalysčių (Nortumbrija, Mersija, Rytinė Anglija, Eseksas, Kentas, Saseksas ir Veseksas). Pastarųjų metų tyrimai parodė, kad kitos karalystės irgi buvo įtakingos: Hvika, Magonsetė, Lindsis ir Vidurio Anglija.